Svarstyklės.

Rasizmas, ksenofobija ar galu gale šovinizmas... iš kur tokie dalykai atsiranda? Kodėl negalime gyventi draugiškai, padedant vieni kitiems? Kodėl turim lipti per kitų galvas arba užlips ant mūsiškių? Kodėl yra žmonių, kuriuos mes praeiname jų net nepastebėdami? Kodėl žmonės keršija? Kodėl smurtas yra nesibaigiantis ratas? Kodėl už nugaros apkalbame pažįstamus? Kodėl niekas nepaklausia kodėl tu šiandien nukabinęs nosį? Kodėl žmonės išeina ir nebe sugrįžta? Kodėl viskas spalviname taip tamsiai?

Žemė yra pati nuostabiausia vieta gyventi, tad kodėl viskas taip blogai? Nes taip nėra. Pačiu savo buvimu dalykai nėra nei geri, nei blogi, tai mes griebiamės dažų su teptukais ir nuspalviname pasaulį pagal savo pasaulėjautą, viskam uždedame etiketes. Liūdnas žmogus pasigriebs visas tamsiausias spalvas, o laimingas - šviesias. Ir vis tiek atrodo, kad viskas tamsu? Vizuali apgaulė. Abiejų dažų yra vienodai, deja, juodi dažai nudažo baltą daug lengviau negu balta juodus. Iš čia ir kyla nepasitenkinimas aplinka. Derėtų suprasti, kad tarp visko egzistuoja darna ir harmonija - kiek yra blogio, visada tiek pat egzistuoja ir gėrio. Laimė priklauso nuo mūsų požiūrio, tad jeigu norite būti laimingais, skubiai rašykitės į optimistų gretas!

999 saulės spinduliai.

 Miestas. Tuščia gatvė. Tūkstančiai mažų lašelių, skaidrių tarsi krištolas, elegantiškai krenta žemyn. Lašas po lašo ir lietus po mažu sudrėkina nuo sausros suskeldėjusią žemę, kuri per drovi padėkoti lietui už suteiktą energiją ,tačiau užtektinai maloni, kad rytoj slapta jam padovanotų pavasarinių gėlių...

  Vėjo gūsis nupučia lietaus miglą ir iš tolumos išnyra tamsus Žmogaus siluetas, kurio sustingusi figūra atrodo tarsi nutapyta ant drobės. Vandens lašeliai krenta jam ant  galvos po to iš lėto slysta žemyn jo nosies galiuku kol galiausiai pasiekia savo kelionės tikslą - žemę... Įprastai, kiekvienas lietaus lašas priverstų jį krūptelėti, bet tik ne šiandien. Šiandien viskas KITAIP. Pasaulyje lietus vis dar lyja, ugnis vis dar dega, o medžiai vis dar auga, tačiau tik ne jam... Jo pasaulyje - CHAOSAS, begalinė betvarkė, tūkstančiai neišsprendžiamų problemų... Jo širdyje akmuo, kuris stingdo kiekvieną kūno ląstelę, kartu atimdamas visas jėgas gyventi... Šlept! Netikėtai, tylioje miesto gatvės gilumoje nuskamba Žmogaus žingsnio garsas. Šis akibrokštas pareikalavo begalybės pastangų -  jo kiaurai šlapi rūbai degino jo nuogą kūną... Šlept! Dar vienas žingsnis... Ir nuovargis jį prislėgė tarsi milžiniškas akmens luitas. "Daugiau negaliu... Tik tai ne šitaip, tik tai ne dabar..." - pagalvojo Žmogus ir parklupo ant kieto gatvės grindinio. Nekreipdamas dėmesio į sužalotus kelius, jis pirštų galiukais iš lėto perbraukė grindinį. Šlapia, kieta, šalta. Visiškai praradęs viltį, Žmogus atiduodamas paskutines savo jėgas išsitiesė ant grindinio ir pažvelgė į dangų, tokį pat tamsų ir niūrių kaip jo gyvenimas. Kurį laiką jis tiesiog spoksojo į jį tuščiu žvilgsniu tarsi prašydamas pagalbos, ženklo, kuris jam padėtų... Tačiau neatrodė, kad dangus bent ruoštųsi atsakyti į šį varganą Žmogaus prašymą... Dun, dun, dun! Staiga sugriaudėjo griaustinis ir jeigu tai įmanoma, pradėjo dar stipriau lyti... Netikėtai, veikiau širdimi nei pojūčiais Žmogus pajuto kažką stovint jo galvūgalyje, jis atsisuko ir pamatė moters figūrą išdidžiai stovinčią su ryškiai raudonu skėčiu rankoje.

- Kas tu? - dar labiau sutrikdydama Žmogų paklausė nepažįstamoji.

- Aš esu... Niekas. - vis dar sutrikęs iš lėto atsakė vyras.

- Nemanau, kad Niekas gulėtų vidury šlapios gatvės, kad Niekas stebėtų nesibaigiantį dangų ir, kad Niekas kalbėtųsi su manimi - nuskambėjo melodingas balsas, kuris nevalingai privertė Žmogų nusišypsoti.

  Pagaliau Žmogus pažvelgė į ją. Jis suprato, kad prieš jį stovi kažkas magiško, nežemiško, stebuklingo, iš tos pagarbos jis net bandė atsistoti, tačiau jį nudiegė skausmas ir jis pargriuvo atgal ant žemės tarsi bulvių maišas. Ji pastebėjo šį bandymą ir susirūpinusi tarė:
- Panašu, kad tau reikia pagalbos...Gal tau padėtų... Ne... Ah! Man kilo nuostabi idėja! Imk mano skėtį - jis visada man padeda! - apsidžiaugusi savo mintimi, entuziastingai sušuko mergina.

- Skėtis?! Ką aš veiksiu su tuo prakeikt.... -  staiga supratęs, kad jo pašnekovė dingo, Žmogus užsikirto per pusė žodžio. Jis buvo be galo sumišęs ir negalėjo atsiminti, kada ir kaip jo sustirusiose rankoje atsidūrė skėtis. Iš jo sklido kažin kokia šiluma, energija, kuri iš lėto jį pripildė. Neskubėdamas Žmogus atsistojo. Jis jau nebejautė ankstesnės naštos. Pabandęs žengti žingsnį jis nesusilaikė nenusijuokęs iš netikėtumo - jis buvo lengvas kaip  pienės pūkas. Pajutęs neįtikėtiną jėgų antplūdį jis džiaugsmingai sušuko iš laimės ir metęs skėtį į šalį iš visų jėgų pradėjo skuosti  horizonto link...

 Iš šalies pasigirdo smagus kikenimas ir iš kažin kur vėl atsiradusi mergina vienu greitu, bet grakščiu judesiu pasiėmė skėtį. Negalėdama nustoti šypsotis ji stebėjo tolumoje vis mažėjantį ir mažėjantį siluetą, kol jis galutinai išnyko dulksnoje ir tik tada ji elegantiškai nužingsniavo iš kur buvo atėjusi.
 O danguje, išlindo pirmas saulės spindulys ir išpuikusi padangė tarsi dailiausia juosta, pasidabino įvairiaspalve vaivorykšte, kuri tęsėsi nuo horizonto lyg horizonto...

Stogas skrenda okeanais...

Juoda... Balta...Juoda... Balta...Juoda... Balta...Pilka?! Tai laimingas taškaisi su muzika su plaaačiai atidarytu langu ir jautiesi toks lengvas, kad gali bet kada pakilti į orą ir niekada nebegrįžti į žemę, tai toks liūdnas, kad be žemės po kojom nieko nematai, o širdį spaudžia tarsi replėm.
O šiandien man nei viena nei kita, tiesiog pilkai pilka.
Tiksliau... Spalvos taip greitai keitėsi, kad susiliejo į vieną. Ir gerai. Pasaulis gražus, tik mes išprotėję. Dažnai matai "besitaškančius" žmones, tyliai murmi galvoje, kokie jie keistuoliai ar tiesiog praeini pro juos su nuoširdžia šypsena. Tačiau kai "išsitaškai" į visas puses lyg mažas baseinas kai į jį iššoka 51 metų dėde, kuris sveria 259.43 kg, tau mažai rūpi aplinkinių nuomonė ir tai.... Yra šauniausias jausmas pasaulyje. Rekomenduoju ! Skaitai šį įrašą? Tada įpareigoju Tave taškytis į kairę, taškytis į dešinę, nes visų svarbiausia - laimė.