999 saulės spinduliai.

 Miestas. Tuščia gatvė. Tūkstančiai mažų lašelių, skaidrių tarsi krištolas, elegantiškai krenta žemyn. Lašas po lašo ir lietus po mažu sudrėkina nuo sausros suskeldėjusią žemę, kuri per drovi padėkoti lietui už suteiktą energiją ,tačiau užtektinai maloni, kad rytoj slapta jam padovanotų pavasarinių gėlių...

  Vėjo gūsis nupučia lietaus miglą ir iš tolumos išnyra tamsus Žmogaus siluetas, kurio sustingusi figūra atrodo tarsi nutapyta ant drobės. Vandens lašeliai krenta jam ant  galvos po to iš lėto slysta žemyn jo nosies galiuku kol galiausiai pasiekia savo kelionės tikslą - žemę... Įprastai, kiekvienas lietaus lašas priverstų jį krūptelėti, bet tik ne šiandien. Šiandien viskas KITAIP. Pasaulyje lietus vis dar lyja, ugnis vis dar dega, o medžiai vis dar auga, tačiau tik ne jam... Jo pasaulyje - CHAOSAS, begalinė betvarkė, tūkstančiai neišsprendžiamų problemų... Jo širdyje akmuo, kuris stingdo kiekvieną kūno ląstelę, kartu atimdamas visas jėgas gyventi... Šlept! Netikėtai, tylioje miesto gatvės gilumoje nuskamba Žmogaus žingsnio garsas. Šis akibrokštas pareikalavo begalybės pastangų -  jo kiaurai šlapi rūbai degino jo nuogą kūną... Šlept! Dar vienas žingsnis... Ir nuovargis jį prislėgė tarsi milžiniškas akmens luitas. "Daugiau negaliu... Tik tai ne šitaip, tik tai ne dabar..." - pagalvojo Žmogus ir parklupo ant kieto gatvės grindinio. Nekreipdamas dėmesio į sužalotus kelius, jis pirštų galiukais iš lėto perbraukė grindinį. Šlapia, kieta, šalta. Visiškai praradęs viltį, Žmogus atiduodamas paskutines savo jėgas išsitiesė ant grindinio ir pažvelgė į dangų, tokį pat tamsų ir niūrių kaip jo gyvenimas. Kurį laiką jis tiesiog spoksojo į jį tuščiu žvilgsniu tarsi prašydamas pagalbos, ženklo, kuris jam padėtų... Tačiau neatrodė, kad dangus bent ruoštųsi atsakyti į šį varganą Žmogaus prašymą... Dun, dun, dun! Staiga sugriaudėjo griaustinis ir jeigu tai įmanoma, pradėjo dar stipriau lyti... Netikėtai, veikiau širdimi nei pojūčiais Žmogus pajuto kažką stovint jo galvūgalyje, jis atsisuko ir pamatė moters figūrą išdidžiai stovinčią su ryškiai raudonu skėčiu rankoje.

- Kas tu? - dar labiau sutrikdydama Žmogų paklausė nepažįstamoji.

- Aš esu... Niekas. - vis dar sutrikęs iš lėto atsakė vyras.

- Nemanau, kad Niekas gulėtų vidury šlapios gatvės, kad Niekas stebėtų nesibaigiantį dangų ir, kad Niekas kalbėtųsi su manimi - nuskambėjo melodingas balsas, kuris nevalingai privertė Žmogų nusišypsoti.

  Pagaliau Žmogus pažvelgė į ją. Jis suprato, kad prieš jį stovi kažkas magiško, nežemiško, stebuklingo, iš tos pagarbos jis net bandė atsistoti, tačiau jį nudiegė skausmas ir jis pargriuvo atgal ant žemės tarsi bulvių maišas. Ji pastebėjo šį bandymą ir susirūpinusi tarė:
- Panašu, kad tau reikia pagalbos...Gal tau padėtų... Ne... Ah! Man kilo nuostabi idėja! Imk mano skėtį - jis visada man padeda! - apsidžiaugusi savo mintimi, entuziastingai sušuko mergina.

- Skėtis?! Ką aš veiksiu su tuo prakeikt.... -  staiga supratęs, kad jo pašnekovė dingo, Žmogus užsikirto per pusė žodžio. Jis buvo be galo sumišęs ir negalėjo atsiminti, kada ir kaip jo sustirusiose rankoje atsidūrė skėtis. Iš jo sklido kažin kokia šiluma, energija, kuri iš lėto jį pripildė. Neskubėdamas Žmogus atsistojo. Jis jau nebejautė ankstesnės naštos. Pabandęs žengti žingsnį jis nesusilaikė nenusijuokęs iš netikėtumo - jis buvo lengvas kaip  pienės pūkas. Pajutęs neįtikėtiną jėgų antplūdį jis džiaugsmingai sušuko iš laimės ir metęs skėtį į šalį iš visų jėgų pradėjo skuosti  horizonto link...

 Iš šalies pasigirdo smagus kikenimas ir iš kažin kur vėl atsiradusi mergina vienu greitu, bet grakščiu judesiu pasiėmė skėtį. Negalėdama nustoti šypsotis ji stebėjo tolumoje vis mažėjantį ir mažėjantį siluetą, kol jis galutinai išnyko dulksnoje ir tik tada ji elegantiškai nužingsniavo iš kur buvo atėjusi.
 O danguje, išlindo pirmas saulės spindulys ir išpuikusi padangė tarsi dailiausia juosta, pasidabino įvairiaspalve vaivorykšte, kuri tęsėsi nuo horizonto lyg horizonto...